Štai, dar vienas kolumbas
atrado europą ir platų paryžių
su keisčiausiais čiabuviais, spalvų marguma.
Tik be iečių ir triukšmingų tamtamų
tie klajokliai užkišo plačiąją gatvę, kur blizgėjo
painios ilgos rėksmingos nešvęstos piktogramos
ir mirgančios mistinės lempos – prasmė vis ne ten.
Keliautojas klausė kur galėtų sau rasti
eifelio bokštą ir šventyklą negirdėtu vardu,
paskendęs minioj, kur kadaise vernas skubėjo
nešdamas rankoj pirmą kelionių romaną.
Čia atvyko dar vienas kolumbas, sveikas gyvas, – pasakė ir
dingęs srovėj greit pasimetęs, kur liejasi vynas. Ten meilė pigi.
Svetimasis stebėjos kokios jos, tos puošnios čiabuvės tikros koketės
ir šamanai angliniais frakais skuba lekia link blizgančių ratų,
ištirpsta - link legendinės senos tekėjo sprangi sarkofagų srovė…
Čia keliavo ne vienas ateivis, atradęs nematytąjį kraštą:
mulen ružą, versalį ir notrdamą vėlei gyva šitoj stoty.
Štai, dar vienas kolumbas
atrado europą ir platų svetimšalių paryžių
parke godžiai nurijęs šaltąją kolą kaip ir savo mieste.
Ten prie skvero sena pardavėja pasiūlo raidinį gidą į popierinį versalį.
Iškeliauki ir tu lygiai su jais.

Aliejiniais dažais įsigėrė kambarys.
Iš prietemų išnaros sliuogė kvadrate plaukiantis pasaulis –
Lūkuriavo pusiaudienio, kol šviesa atkeliaus į dėmes,
Pasveikins jas įsliuogusi pro pridengtą langą.

Neužsibuvo ji – paliko viešpatauti atspalvių fantazijas.
Drobėje šešėlių ritmas. Šalia nurimęs žvilgsnis.
Saulė iškeliavo naujai gimčiai, įkritusi į pabiras debesų plunksnas.
O vis dėlto paveiksle ji žvali, negęsta…